Pašto rūmų kolekcija: Europa

Nors paštas (norėjau parašyti, „šiuolaikinis paštas“, bet tučtuojau prisiminiau, kad toks paštas, kuris šičia turimas omeny, „modernus“ paštas, nebėra „šiuolaikinis“, ir būtent dėl šios priežasties šiandien kalbame apie tam tikras, „atgyvenusiam“ paštui skirtas architektūros formas, kaip apie praradusias savo funkcijas, bet ne savo grožį) – taigi, tas paštas – Renesanso laikų išradimas, tačiau tikrasis susisiekimo „kultas“ prasidėjo XIX amžiuje, atsiradus naujoms, greitoms transporto priemonėms. Jeigu anksčiau pašto įstaiga tenkinosi arklių paštui būtinu užvažiuojamuoju kiemu, kuriame kartu buvo ir viešbutis „užvažiuojantiems“, ir karčema, ir stotis, tai XIX amžiaus pabaigoje-XX pradžioje visame pasaulyje vienas po kito pradėjo kilti didingi pašto rūmai, primenantys pilis, tvirtoves ir bažnyčias. Ir, kas be ko, jie buvo dažnai statomi šalia naujų, dar prašmatnesnių geležinkelio stočių. Tiesa, pašto „biurokratizavimas“ didžiuose valstybėse pasireiškė daug anksčiau, ir jau XVIII amžiuje kai kurių „karališkų paštų“ administracijai prireikė rūmų.

Jūsų dėmesiui – pašto rūmų kolekcija, rinkta visagalio Interneto pagalba (nes kaip kitaip galėčiau apkeliauti tiek miestų) nors kai kuriuos iš šių pastatų teko matyti ir savo akimis. Ne visus šių pastatų istoriją bei likimus pavyko sužinoti, o ir to, ką žinau, nekomentuosiu. Kolekcija toli gražu nepilna, rinkta, galima sakyti, pripuolamai, ir apimanti (bent šį kartą) tik Europą. Interneto platybėse sutinkami entuziastai, besidominantys išimtinai šios funkcijos pastatų architektūra ir pateikiantys savo mažus rinkinius, kuriuos pavadina kas „penki“, kas „septyni“, o kas ir „devyni gražiausi pasaulio Pašto rūmai“, tarp kurių pirmauja Amerika ir Azija. Ne, mūsų Kauno tarp jų nėra (reikia manyti, taip toli joks entuziastas dar nenukeliavo), bet štai viename dideliame rinkinyje teko pamatyti Klaipėdos Pašto rūmus.

Anglai pastatė Centrinius Pašto rūmus (General Post Office) Londone 1825-1829 metais. XIX a. pabaigoje jie pasirodė per maži, tad rūmus praplėtė, pastatydami dar vieną korpusą paštui ir dar vieną – telegrafui. Šių senųjų rūmų nebepamatysime, nes 1902 metais juos nugriovė, kaip vis dar netinkamus ir nepatogius. Telegrafas, smarkiai nukentėjęs per karą, buvo nugriautas 1967 metais, o 1985 metais jo vietoje buvo pastatytas naujas pastatas.

 

Dar anksčiau nei Londone, 1818 metais iškilo Centrinis Paštas Dubline. Klasicistiniai rūmai su šešių jonėninių kolonų portiku ir alegorinėm skulptūrom ant stogo suprojektuoti architekto Franciso Johnsono ir iki šiol naudojami pagal paskirtį. (Man šis portikas primena Vilniaus arkikatedrą.)

Pasidairykime į sočią Skandinaviją. Oslo Centrinio pašto salėje (Posthallen), po arkomis, įsikūrė restoranas. Pašto administracija neliko nuskriausta – jai vietos atsirado Posthusst dangoraižyje.

Kopenhagos Centrinis paštas pastatytas 1912 metais, architektas Heinrichas Wenckas. Pastatas, atrodantis lyg karališki rūmai su grakščiu neobarokiniu bokšteliu centre, parduotas ir taps prabangiu viešbučiu.

Stockholmo Centrinis paštas – didžiulis, tvirtovę primenantis modernistinis pastatas su masyviu centriniu bokštu, buvo statomas 1898-1903 metais. Architektas Ferdinandas Bobergas. Rūmai tarnavo paštui iki 2003 metų. Dabar juose įsikūrusi Švedijos vyriausybė.

Malmo Karališkojo pašto rūmai taip pat primena tvirtovę. Nenuostabu, juk juos statė tas pats architektas Ferdinandas Bobergas, beje, beveik tuo pat metu, 1900-1906 metais (Stockholmo rūmus bestatydamas, pradėjo dar vienus). Šį stilių švedai vadina „tautinis romantizmas“. Rūmai stovi netoli centrinės stoties. 2014 metais senojoje pašto salėje jau veikė restoranas. Kiemo pusėje prie rūmų pristatyta šiuolaikinė stiklinė dalis, skirta bankui. (Pasirodo, taip galima, nors rūmai yra architektūros paminklas.)

Suomija. Helsinkio senieji Pašto rūmai taip pat stovi netoli centrinės stoties. Jų statybos istorija paini. 1934 metais paskelbtą konkursą laimėjo du jauni architektai – Jorma Järvi ir Erikas Lindroosas, tačiau statė jie „prižiūrimi“ labiau patyrusio architekto Kaarlo Borgo. Ir štai, kas iš to išėjo. 1938 metais iškilęs pastatas buvo pats aukščiausias Suomijoje. Ir nenuostabu – jo „bokštas“ yra 10 aukštų. Pastate veikia Pašto muziejus, įrengti biurai, veikia ir Pašto salė, bet pašto administracija dar 1978 metais išsikėlė į naują pastatą. 2006 metais senieji rūmai buvo renovuoti, jo vidiniam kiemeliui buvo uždengtas stiklinis stogas ir jame įsikūrė restoranas.

Dabar pasisvečiuokime pas kaimynus. Varšuvos Centrinis paštas – lenktas kampinis namas su „trukinėjančia“ jonėniškąja kolonada (kolonos lyg „pasislepia“ sienose), net 7 aukštų (du, tikriausiai, pristatyti vėliau). Paštas veikia visą parą!

Krokuvos Centrinis paštas – taip pat lenktas kampinis namas, su bokštu. 1887-1889 metais statyto pastato projektas nebuvo originalus: Krokuvai buvo pritaikytas Vienos architekto Setzo projektas. 1931 metais jis buvo buvo perstatytas – padidintas. Veikia iki šiol.

Įsimintinas Centrinio pašto pastatas Wroclawe. Modernistinis „dangoraižis“ su kvadratiniu dvejų tarpsnių bokštu pastatytas 1927 metais. Nuo 1956 metų jame veikia Pašto ir Telekomunikacijos muziejus.

XIX amžiaus pabaigoje-XX pradžioje visoje Lenkijoje buvo pristatyta daugybė neogotikinių raudonų plytų pašto rūmų. Didžiulė neogotikinė „pilis“, statyta 1872-1905 metais, - tai Ščecino pašto administracijos rūmai.

O ant Oderio upės kranto stovinti „mažesnė“, istoristinė „pilis“ – veikiantis Paštas. Jo viduje yra pašto salė su stiklinėmis lubomis, paremtomis grakščiomis, aukso ir žalia spalva dekorotomis kolonėlėms, drąsiai galinti varžytis gražiausio pašto salės konkurse.

Dar keli Lenkijos Pašto rūmai:

Glivico neogotikinė pašto „pilis“ su bokštu pastatyta 1903-1906 metais.

Kuklūs Zabrze Pašto rūmai pastatyti priešais stotį 1909-1911 metais.

Torunės Centrinio Pašto rūmai pastatyti 1881-1894 metais vokiečio architekto Johano Otzeno.

O kai jau paskelbėme gražiausios pašto salės konkursą, štai Prahos Centrinio pašto salė - panaši į didelę renesansinę aikštę su stikliniu stogu (ar į traukinių stotį), su fantastiška sienų tapyba. Veikiantis paštas ir bankas. Iš išorės – masyvus, niekuo neišskiriantis istoristinis keturių aukštų pastatas.pastatytas 1871-1874 metais. Architektas J. Belsky.

Puošnūs, kaip ir viskas Budapešte, su apvaliu, kuorais vainikuotu bokštu Centrinio pašto rūmai pastatyti 1921 metais. Šiandien pašto administracija įsikūrusi kitur – naujuose Bauhaus stiliaus Pašto rūmuose.

Budapestas turi dar vienus nepaprasto grožio rūmus, susietus su paštu, kurių tiesiog negaliu neparodyti. Tai – Pašto taupomojo banko „tautinio“ art nouveau stiliaus rūmai, pastatyti 1899-1901 metais architekto Odono Lechnerio. Geltonos ir žalios jų stogo čerpės, paslėptos už geltonos majolikos, bangojačios bangų sienų viršuje. Pasakojama, kad kai architekto paklausė, kam jis sukūrė tokį gražų stogą, jei iš apačios jo niekas negalės pamatyti, jis atsakė: „Bet paukščiai matys“.

 

Tikriausiai, gražiausias Europoje pašto ir banko derinys – Vienos Postsparkasse. Šis didžiulis ir sykiu grakštus pastatas – architekto Otto Wagnerio sukurtas Vienos modernizmo šedevras. Jis buvo statomas dviem etapais: 1904-1906 ir 1910-1012 metais. Operacijų salėje viešpatauja stiklas ir aliuminius. Ant pagrindinio fasado stogo skulptorius Otto Schimkowitzius pastatė dvi didžiules alegorines sparnuotų moterų skulptūras, irgi iš aliuminio. Pastate teikiamos ne tik banko, bet ir pašto paslaugos.

Bucharešto Cenrinio Pašto rūmai pastatyti XX amžiaus pradžioje, šiandien – Nacionalinis istorijos muziejus.

Sarajevo Centrinio Pašto rūmai pastatyti 1911 metais. Architektas Josipas Vancašas. Manoma, kad šie secesijos stiliaus rūmai mėgdžioja Vienos Pašto banką. Centrinis paštas buvo atidarytas 1913 metais. Iš šių rūmų 1914 metais buvo išsiųsta telegrama, pranešanti apie Kronprinco Franzo Ferdinando nužudymą. 1992 metais gražioji šių rūmų salė buvo sudeginta Jugoslavijos nacionalinės armijos, ir tik 2001 metais pastatas buvo restauruotas.

Liublianos Centrinis paštas – lenktas kampinis pastatas su apvaliu trijų tarpsniu bokštu su aukštu kupolu, pastatytas 1896 metais. Istoristinis rūmų fasadas apkrautas statulomis, medalionais, piliastrais bei baliustradomis.

Secesinis Zagrebo Centinis Paštas pastatytas 1903-1904 metais vengrų (ir tai aiškiai matosi) architektų Ernö Foerko ir Gyulo Sándy. Pradžioje rūmai buvo trijų aukštų su bokšteliais, bet 1926-1930 metais buvo perstatyti. Pastate, kuris pripažintas architektūros paminklas, veikia paštas ir  Pašto ir Telekomunikacijos muziejus.

Trumpai užsukime į Italiją... Neapolio Centrinis paštas –didžiulis modernistinis pastatas, taip vadinamos „fašistinės“ architektūros, statytas 1928-1936 metais, architektai Giuseppe Vaccaro ir Gino Franzi. Jie kažkokiu būdu sugebėjo į funkcionalistinį pastatą įkomponuoti šalia buvusį vienuolyną. Kiek pamenu, veikia ir šiandien.

Palermo Pašto rūmai. Dar vienas "Fašistinio" modernizmo pavyzdys. Pastato viduje yra dailininko futuristo Benedetto Cappos freskos, nutapytos 1933 metais.  Veikiantis paštas.

Trapani Palazzo delle Posta. Veikiantys liberty stiliaus pašto rūmai, statyti 1924-1927 metais. Architektas Francesco La Grassa.

Ir į Ispaniją...Seniausi Europos Pašto rūmai yra Madride. Karališki Pašto Rūmai buvo pastatyti 1766-1768 metais prancūzų architekto Jacques‘o Marquet. Dabar tai – sostinės merija.

„Nauji“ Madrido Centrino Pašto rūmai (Palacio de Comunicaciones arba Palacio de Cibeles) buvo pastatyti 1919 metais, architektai Antonio Palacios ir Joaquinas Otamendis. Šie rūmai 2007 metais taip pat atiteko miesto tarybai, bet paštas juose dar veikia; taip pat veikia kultūros centras; rengiamos parodos, galima užlipti į centrinį bokštą. Dėl savo nepapratai puošnios, bažnyčią primenančios architektūros, rūmai buvo vadinami „Notre Dame de Post“.

Valencijos Pašto ir Telegrafo rūmai (Edificio de Correos) pastatyti 1915-1922 metais. Architektas Miguelis Angelas Navarro. Fasado centre išsiskiria įspūdingas portalas su didžiuliu arkiniu langu, dvigubomis jonėniškosiomis kolonomis (kažin kodėl visų paštų kolonos jonėniškosios?) ir alegorinėmis skulptūromis. Paštas veikia.

Barselonos Centrinio Pašto rūmai pastatyti 1927 metais. Architektai Josepas Goday i Casalsas ir Jaume Torresas i Grau. Pastatas primena Paryžiaus St. Sulpicijaus bažnyčią (tik bokštai kažkodėl yra skirtingo aukščio), o jo stilius nurodomas kaip „kataloniškasis modernizmas“. Platūs ir ganėtinai statūs laiptai veda prie iškilmingo trijų durų portalo su keturiomis jonėniškomis (ir vėl) kolonomis.  Paštas veikiantis. Jo salėje šviečia stiklinis kupolas, paremtas keturiomis kolonomis; sienų arkose nutapytos spalvingos freskos (dailininkai Josepas Galí, Francescas Labarta, Josepas Obiolsas and Francescas Canyelles).

Esame Vokietijoje. Berlyno Centrinio pašto administracijos rūmai (Postfuhramt), pastatyti 1875-1881 metais. Didžiulis dekoruotas kampinis namas su centriniu šešiakampiu bokštu ir dviem mažesniais bokšteliais dabar – meno galerija. Kadaise jo vidiniame kieme buvo arklidės.

Berlyne, Kreuzberge, yra ir kitas Centrinis paštas. Neorenesansiniai rūmai pastatyti 1908-1912 metais architekto Wilhelmo Walterio. (Nuotraukoje matosi tik centrinė fasado dalis.)

Hamburgo senieji Pašto rūmai su savo charakteringu aukštu, kuorais papuoštu neorenesansiniu bokštu, yra seniausi Vokietijoje. Juos architektas Alexis de Chateauneufas pastatė po didžiojo 1842 metų gaisro, 1847 metais.  Šiandien tai – prekybos centras.

Hamburge taip pat yra dar vieneri „senieji“ Pašto rūmai, buvęs pašto administracinis pastatas (Alte Oberpostdirektion). Statė ji nuo 1883 metų, atidarė 1887 metais. Rūmų atidarymo proga visa aikštė buvo pavadinta Stephansplatz, imperatoriško Pašto viršininko Heinricho von Stephano garbei. Nemažas pastatas po dešimties metų buvo dar padidintas. Šiuose rūmuose veikęs Hamburgo Komunikacijos muziejus, deja, buvo uždarytas 2009 metais, o 2011 metais pastato vidus buvo visiškai perstatytas į nekilnojamojo turto kompanijos biurus; iš seno pašto liko tik fasadas ir vestibiulis.

Belgija. Senieji Pašto rūmai (Oud Postkantoor) Ghente pastatyti 1898-1910 metais. Jų 52 metrų aukščio laikrodžio bokštas kyla virš viso miesto. Šiandien jame dažniausiai...kažkas gyvena, kažkas, kas turi labai daug pinigų, nes pastatas parduotas privačiam asmeniui, kuris įkūrė jame prabangų viešbutį; pirmame aukšte veikia prekybos centras.

Leuveno neorenesansiniai  Pašto rūmai (Postgebouw).

Briugės Pašto rūmai, kartu su šalia stovinčiu Provinciaal Hof pastatytas 1887-1891 metais. Architektai Louisas Delacenserie ir René Buyckas.

Liege Centrinis paštas (Grand Post). Neveikiantis.

 

Olandijoje paskutiniai Pašto rūmai užsidarė 2011 metais. Dabar visi pašto skyriai veikia prekybos centruose ir spaudos kioskuose.

Centriniai Pašto rūmai Amsterdame nuo 1992 metų visiems žinomi kaip prekybos centras Magna Plaza. Šis didžiulis, puošnus neogotikinis pastatas su dviem bokštais (lyg bažnyčios) pastatytas 1895-1899 metais. Viršutinėse jo aukštuose yra galerijos su arkadomis, kuriose buvo pašto tarnybinės patalpos.

Ultrechto Centrinis Paštas buvo statytas tarp 1917-1924 metais, priskiriamas „Amsterdamo mokyklos“ architektūrai, architektas Joopas Crouwelas jaunesnysis. Portalo šonuose - du  aptakių formų laiptinių bokštai. Ultrechto Pašto rūmų salė tikrai gali dalyvauti gražiausios pašto salės konkurse: jos lubos padarytos iš parabolinių arkų su stiklo intarpais primena didingą katedrą. Fantastiška erdvė dekoruota šešiomis Hendricuso Albertuso van den Eijnde sukurtomis skulptūromis ir Richardo Rolando Horstos keramika . Paštą uždarė 2011 metais; o 2016 metais paveldo objektas dar stovėjo tuščias. 

Rotterdamo Centrinio Pašto rūmus žadama paversti viešbučiu ir prekybos centru. Rūmai pastatyti 1923 metais, architektas Keesas Bremeris. Pašto salė irgi  turi parabolines arkas, tik gelžbetonines, ir tikrai gali nugalėti gražiausios pašto salės konkurse.

Neorenesansinis Luxemburgo Centrinis Paštas pastatytas 1908-1910 metais. Architektas Sosthene‘as Weisas. Paštas veikia.

 Ir dar keli Hotel de la Post iš Prancūzijos. Dijono Pašto rūmai.

Metzo Centrinio Pašto rūmai – neoromaninė „tvirtovė“.

Paryžius. Centrinis Louvre‘o paštas (16 rue Etienne Marcel).

Beauvais veikiantys modernistiniai Pašto rūmai. Visada malonu juos matyti.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: kino teatras „Daina“ (Savanorių pr. 74)

Daugelio kauniečių – kino mylėtojų – širdžiai mielas, šiandien apleistas ir jau „vaiduokliu“ vadinamas kino teatras „Daina“ kadaise turėjo tris savininkus: Dominyką Polovinską, Jurgį Jankauską ir Oną Breimerienę. Pastarosios vyras, inžinierius Antanas Breimeris 1935 metais ir pradėjo projektuoti naują, modernų kino teatrą tuometiniame Ukmergės plente. Galiausiai, pastatas ir likęs Breimerių nuosavybe. (Apie antrąjį savininką, Jankauską, nieko nežinau, tad ir papasakoti negaliu.)

Trečiasis kino verslo atstovas, Dominykas Polovinskas priklausė garsiai Polovinskų giminei. Žymiausias jų – brolis Romanas Polovinskas, pelningai veikiančios statybos bendrovės „Mūras“ bendrasavininkas, antisemitiniais pareiškimais pagarsėjusios Lietuvių Verslininkų sąjungos valdybos pirmininkas, paliko Kaune bent du ryškius savo veiklos priminimus. Vydūno alėjos pradžioje 1927 metais jis pasistatė „itališko stiliaus“ vilą, skirtą Italijos ambasadai; jos autorius buvo tas pats inžinierius Antanas Breimeris (šiandien jau seniai bandoma parduoti vila – kandidatė į šią, nykstančio Kauno aprašymų rubriką); o 1932 metais K. Donelaičio ir Gedimino gatvių sankirtoje – architekto Arno Funko sukurtą vieną gražiausių Kaune moderno namų. Polovinskų tėvai buvo kilę iš Kulautuvos apylinkių, tad Romanas Polovinskas Kulautuvoje susuko kaip ir Polovinskų šeimos „gūžtą“ – pasistatė prašmatnią vilą „Vitą“ ir šalia jos viešbutį, kurį administravo sesuo Valerija Polovinskaitė-Kundrotienė. Kurortinis verslas buvo pelningas ir, kaip mėgdavo pabrėžti savininkas, grynai „lietuviškas“. Dar įžymesnė, tik kitoje sferoje, buvo kita Polovinskų sesuo – garsioji operos solistė Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė. O štai brolis Jonas Polovinskas, šeimoje vadinamas Pulkininku, buvo net Lietuvos Kontržvalgybos viršininkas.

Leidęsis į anuomet kilantį kino verslą, brolis Dominykas pradžioje įsigijo tame pačiame Ukmergės plente 1932 metais atidarytą kino teatrą „Hollywood“ (dabar Savanorių pr. 137), o 1936 metais – jau pastatytą „Dainą“, buvusią žymiai modernesnė už kitus Kauno kino teatrus. Tai buvo pirmasis Kauno kino teatras, skirtas specialiai garsiniam kinui rodyti, jame buvo naudojama nauja „Phillips“ aparatūra, jo salė pasižymėjo gera akustika. Trečioje pagal didį Kaune salėje – parteryje, didelėse ložėse ir balkone – galėjo patogiai įsitaisyti 614 žiūrovų, be to, čia buvo ilga plati fojė ir nebrangūs bilietai. Vakarais kino teatro fasadas nušvysdavo naujoviška neonine šviesa.

1938 metais ta pati kompanija įkūrė AB „Daina“ ir pradėjo statyti naują kino teatrą Šiauliuose, kaip du vandens lašai panašų į kauniškį. Abu „brolius“ puošia vienuodi simetriški modernistiniai fasadai. Platų įėimą centre pabrėžia nedidelis virš pastato iškilantis rizalitas su keturiomis vertikaliomis mentėmis. Tankiai išdėstytus siaurus pailgus langus įrėmina stačiakampiai apvadai. Fasado autorius – architektas Stasys Kudokas, Breimerio pakviestas „į pagalbą“, statant kino teatrą Kaune. Kalbant apie Šiaulių „versiją“, minimas dar ir kitas žymus architektas – Karolis Reisonas.

Tarybiniais laikais nacionalizuotas kino teatras „Daina“ išliko itin populiarus. Atkūrus nepriklausomybę, privatizuotas. Iki šiol daugelis atsimena čia buvusią kilimų parduotuvę. Iš tikrųjų, „Dainos“ iškaba papuoštas pastatas jau dešimtmetį stovi tuščias. 2009 metais viduje dar buvo likusių interjero detalių, net kino salės kėdžių, kuriomis naudojosi benamiai. Visą tą laiką pastatas priklausė bendrovei, užsiimančiai lošimo verslu, tad ir čia norėta įkurdinti kazino, bet vienam „dorovingam“ Kauno politikui pasipriešinus, reikalas buvo sprendžiamas teismuose. Tuo tarpu, ar ne 2010 metų pradžioje kažkas nuo buvusio kino teatro stogo nuleido didelį plakatą su užrašu: „Ar tu tikrai laisvas?“. Pastato valdančios bendrovės komercinis direktorius tuomet pavadino tą padariusius „piktavaliais“. Tų pačių metų vasarą pastate buvo rastas lavonas, o rudenį buvusioje kino salėje kilo gaisras.

Kazino verslu užsiimančiai bendrovei „Taxillus“ pastatas priklauso iki šiol. Galu gale leistą kazino ji taip ir neįrengė (dabar, sako, ir neapsimoka), o apleistam kino teatrui ieško pirkėjų arba nuomininkų. Pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Šiaulių pastatui pasisekė labiau. Nors kino teatras jame taip ir neįsikūrė, 1940 metais pastatas atiteko Šiaulių Dramos teatrui. Nors II pasaulinio karo metu teatras sudegė, bet iš karto buvo atstatytas, o iš šonų prie jo buvo pristatyti nedideli fligeliai. Tiesa, 2014 metais teatro fasadui buvo iškilęs renovacijos pavojus. Siekiant „šilčiau gyventi“, ąžuolines paradines duris buvo suspėta pakeisti plastikinėmis, tačiau nuo tolesnės rekonstrukcijos, susilaukus visuomenės protestų (didžia dalimi iškilaus šiauliečio a. a. prof. Sauliaus Sondeckio dėka), buvo susilaikyta. Tada ir paaiškėjo, kad Šiaulių pastatas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Štai taip: Kudoko kūrinys Kaune pripažintas esantis vertingas, o jo Šiaulių „kopija“ – ne (ir tai nepaisant to, kad jos pastatyme dalyvavo ir Reisonas). Tas „nevertingasis“, neabejingų žmonių išgelbėtas, gyvuoja, o štai šis „vertingasis“, silikatinėmis plytomis užmūrytais langais ir durimis, tyliai nyksta. 

Nežiopsok!

Šiandien mūsų miestuose žiopsoti nepatartina. Nes jei žiopsosi, kur nors atėjęs gali įprastos vietos neberasti. Tik ups – ir dingsta koks medis, alėja, skveras arba ir visas namas, dingsta akimirksniu, ir tik todėl, kad tu, pilieti ir miesto gyventojau, pražiopsojai kokį tvarkybos planą – kažkam pristatytą, kažkieno apsvarstytą ir kažkieno kito patvirtintą, kol tu miegojai arba buvai užsiėmęs savo kasdieniais darbais. Ir tik pamatai, kaip paveldo draugai ir senienų mylėtojai pavymui skėsčioja rankomis, protestuodami.

Kaunas ne išimtis, o veikiau visiems kitiems miestams pavyzdys. Nes Kaunas tvarkosi greitai ir visu frontu, tik spėk galvą sukioti. Nes Kaune tvarkosi jaunatviškai, su užsidegimu ir kūrybiškai-industiškai, o gal ir inovatyviai, interaktyviai ir dar visaip kaip. Nes neužtenka paprasčiausiai suremontuoti, pataisyti, ar perdažyti (nekalbant jau apie nuodugnią restauraciją) viešąsias miesto vietas, jas būtinai reikia rekonstruoti, kitaip sakant, perstatyti taip, kad jos ne dykai džiugintų akį, bet būtų reikiamo subjekto pelningai išnaudojamos. (Pelnas, beje, ne visada turi piniginę išraišką, dažnai tai – kaupiamas „simbolinis kapitalas“.)

Apie vietą ar instituciją, kuri tokiam subjektui neneša pelno, kalbama, kad ta vieta ar institucija „merdi“. O merdinčios institucijos priverstinis galas nebetoli. Ir jos griovimas paprastai (paradoksiškai) vadinamas „atgaivinimu“.

Žinoma, galima inicijuoti to paslaptingo pelno subjekto paieškas, idant patrauktum jį atsakomybėn už miesto viešųjų erdvių išnaudojimą ir visų mūsų paveldo griovimą, bet tai reikalauja pernelyg daug pastangų ir laiko, ir kai toks subjektas bus (jei bus) išvilktas į dienos šviesą, šaukštai jau bus popiet.

Šiandien vyrauja įsitikinimas, kad tam, kad pelnas pradėtų kapsėti į tam tikro (neįvardinto) subjekto tikrą ar metaforišką sąskaitą, reikia į tvarkomas erdves žūtbūt „pritraukti“ kuo daugiau žmonių ir automobilių. Ir jei darysime prielaidą, kad vietos naudingumas yra lygus jos „patrauklumui“ (attraction), lengviausiai naudingumas matuojamas parkavimo vietų skaičiumi. Jei neklystu, šitoks matavimo vienetas neseniai taikytas sudarkytai Vienybės aikštei.

Bet kaip „pritraukti“ pelną nešančius klientus į laiptus? Į laiptus automobiliais neatvažiuojama. Laiptai patys yra susisiekimo priemonė. Ir laiptuose todėl žmonių nebėra, kad jais automobiliu neužvažiuosi, o reiškia, dauguma tų, kurie nori patekti ant kalno, laiptais daugiau nesinaudoja, jie paprasčiausia tą kalną apvažiuoja automobiliu.

Visi pastebėjome, kad aną dieną dingo Kauko laiptai, kadaise poetės pavadinti „gražiausiais gatvės laiptais pasaulyje“. Tiksliau, ne visi laiptai dingo, o tik jų viršutinė dalis. Norėdami sužinoti, kas gi gresia laiptams, turime susipažinti su akiai ir ausiai nemaloniu, bet pamokančiu tekstu – projekto aprašymu. Taip yra todėl, kad pats tiesiausias, jei ne vienintelis kelias į taip trokštamą naudingumą, dargi pats savaime pelningas a priori – tai „projektinė veikla“. Pažiūrėkime, kas čia parašyta:

„Kauno regione pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 7 prioriteto „Kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimas” įgyvendinimo priemonę 07.1.1-CPVA-R-904 „Didžiųjų miestų kompleksinė plėtra“ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1V-1 skirtas finansavimas projektui „Kompleksiškas Kauko laiptų prie Aukštaičių gatvės zonos sutvarkymas“ (paraiškos kodas 07.1.1-CPVA-R-904-21-0005). Įgyvendinus projektą, kuriam skirta 679 909,94 Eur ES fondų ir 59 992,06 Eur Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, viešųjų erdvių infrastruktūra bus pritaikyta miesto gyventojų ir svečių poreikiams“.

Nesileisdami į išankstinio, kažkam jau atitekusio pelno skaičiavimą (galime būti tikri, mūsų visų biudžeto pinigai bus sumokėti iki paskutinių 6 centų), matome, kad projekto pavadinimas skamba visai nekaltai: laiptams gresia ne „rekonstrukcija“ ir netgi ne „atnaujinimas“, bet paprasčiausias „sutvarkymas“. Tai sveikintina. Laiptus jau seniai reikia sutvarkyti. Tik keli klausimai kyla. Pavyzdžiui, kodėl bus sutvarkyta tik „zona prie Aukštaičių gatvės“, t.y., tik viršutinė laiptų dalis? O laiptų apačioje tvarkytis nereikia? Ir kaip sutvarkytas viršus derės su nesutvarkyta apačia? O gal (ir tikriausiai) apačios tvarkymui bus pasitelktas kitas projektas?

Pažiūrėkime, kaip projekto aprašyme pagrindžiama laiptų sutvarkymo būtinybė. Pirmiausia laiptai pristatomi kaip buvusi „patraukli miestiečių susibūrimo vieta“, po to apgailestaujama, jog „šiuo metu ši teritorija nėra gausiai lankoma“. Kaip galima „burtis“ ant laiptų ir kokiam tikslui? Kai kurie kauniečiai prisimena, kad prieš kurį laiką čia buvo rengiami vadinamieji „blusturgiai“, tikrai suburdavę pirkėjus ir pardavėjus. Rodos, tokiai ar panašiai (tik pelningesnei) veiklai ruošiamasi ir dabar. Projekto tikslas – „kurti palankias sąlygas verslui bei skatinti bendruomeninę veiklą“. Ant laiptų!

Tikimasi, kad tapusi „patraukli“, vieta tuo pačiu taps ir „naudinga“. „Tiesioginę naudą gaus Kauno miesto ir Žaliakalnio seniūnijos gyventojai ir svečiai bei mieste veikiantys ūkio subjektai. Bus sukurta patraukli miesto gyvenamoji, rekreacinė, investicinė ir verslo aplinka“, –  žada projekto aprašymas. Išvertus į kasdienę kalbą, tai reiškia, kad kažkas galės ant laiptų poilsiauti, kažkas kitas – sudėti čia savo pinigus (investuos į viešąją erdvę?), o dar kažkas kitas – pardavinėti savo prekes ir paslaugas. Tiesiog ne laiptai, o „prekybos ir pramogų centras“.

O jei kažkam atrodo keista, kad projektas pristatomas kaip „kokybiško užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje skatinimo” „įgyvendinimo priemonė“, neskubėkite daryti išvadų. Kauno bedarbiai (jų tarpe ir aš) Kauko laiptų tikrai netvarkys. Bet kai laiptai jau bus sutvarkyti, gyventojai tikrai galės būti užimti (poilsiu) ir tikėtina, jiems atsiras naujų darbo vietų (kioskuose?). Beje, parkavimo vietos irgi numatytos.

Kadaise kitas poetas buvo maloniai nustebintas, kai, parvažiavęs atostogų iš Prancūzijos, vietoje griovio, dėl kurio gėdino miesto valdžią, rado puikius, Stasio Kudoko suprojektuotus laiptus. Jį tie laiptai „patraukė“, jis netgi be jokio reikalo jais užlipo, kiekvienoje aikštelėje pailsėdamas ir ant kiekvieno suoliuko prisėsdamas. Ir tuometinei Kauno valdžiai padėkojo (taigi, kažkiek „simbolinio kapitalo“ ji uždirbo). Kažin, ar mes taip pat maloniai nustebsime, kai pamatysime sutvarkytus ir „ūkio subjektams“ pritaikytus Kauko laiptus?

Neseniai tikrai maloniai nustebino žinia, jog pagaliau bus remontuojama Įgulos bažnyčia. Prieš 4 metus specialiai tam tikslui savivaldybės įkurta VšĮ „Soboro projektai“, pasak spaudos, visus tuos metus sunkiai „kovojo“ ir pagaliau „iškovojo“ bažnyčios fasadui nudažyti, stogui ir pamatams paremontuoti... 1 021 766,77 Eur ES fondų lėšų, paraiškos Nr. 05.4.1-CPVA-R-302-21-0007. Milijonas eurų? Bažnyčia didelė, daug dažų prireiks. Kažin kodėl daugelį pralinksmino projekto pavadinimas: „Šv. Arkangelo Mykolo (Soboro) bažnyčios pritaikymas kultūrinei, turistinei, socialinei, edukacinei veiklai“?

Anądien, man rašant Kauko laiptų istoriją, kolegos įspėjo: „Nepražiopsok, kad Kauno Sporto halei kas nors nenutiktų!“

Tiek šiandien apie viešąsias erdves. Apie privačias ir privatizuojamas pakalbėsime kitą kartą.

Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kauko laiptai

Kauko laiptų magija, tylus jų baseinų liūdesys, jų granitinių plokščių kantrybė – tai, kas ką tik buvo neatsiejama Kauno savasties dalis, staiga tapo tik skausmingu prisiminimu. O juk, rodos, nieko joms netrūko, na, gal kiek priežiūros, – čia pataisyti, čia pakeisti, gal vasarą fontaną paleisti (juk prieš du metus jis dar veikė), gal pripilti baseiną vandens, kad Zalenso undinėlė pralinksmėtų, kartu su aplinkiniais vaikais vandeniu pasidžiaugtų, – na taip, baisiai daug pastangų, juk baseiną reikia ir išvalyti, ir vanduo šiais laikais kiek kainuoja, o ir tuos suoliukus nesusipratę jauni miestiečiai visur suniokoja, neapsimoka ir statyti. O ir kas gi čia vaikšto? Ot, jei būtų projektiniai pinigai, daug pinigų! Būtų galima viską su žeme sulyginti ir pastatyti ką nors tikrai atraktyvaus, interaktyvaus ir visapusiškai (finansinio ir socialinio „kapitalo“ terminais) statytojams naudingo.

Dviejų lietuvių literatūros moterų aprašymai, vienodai nostalgiški ir sykiu skirtingi, įamžino Kauko laiptus kalboje: vienos – iš už Atlanto ataidintys tarpukario Kaune nutrūkusios jaunystės prisiminimai, kitos – iš ar ne tiek pat tolimo ir svetimo Vilniaus į karo laikų Kauno vaikystę sugrįžimas.

Birutės Pūkelevičiūtės akimis matome Kauko laiptus naktį, neatsiejamus nuo vandens, nuo vandentiekio stoties (o mums – nuo „Kauno vandenų“), nusileidžiančius nuo kalno tarsi upelis, išplaukiantis iš didžiulio, mūsų niekad nematyto vandens telkinio:

„Kauko laiptų tvenkiniuose atsispindi vakaro dangus, dar švelniai paraudęs nuo žaros, su pirmąją žvaigžde: aštuonkampe, aštriabriaune Aušrine. Ąžuolyno pusėj lėtai kyla pilnatis, ir akmeny iškalta vandennešė mergina atrodo lyg gyva. Mėnesio šviesa srūva ant jos plaukų, ant jos stiprių jaunų rankų ir ant liepos kibirų, kur teliūskuojasi šaltas vanduo – iš Nemunėlio, iš Dunojėlio ar iš sraunaus šaltinėlio“[1].

Juditos Vaičiūnaitės Kauko laiptai prasideda apačioje, nuo netikėtai už Žemaičių gatvės linkio išnyrančio fontano su jaučių galvomis, – „gražiausi gatvės laiptai pasaulyje“, netgi ne gatvės, ne miesto, o gamtos dalis, kalnų takas, kuriuo reikia ropštis į Kauno Alpes:

„Už gatvės posūkio atsiveria erdvūs, žaliomis kalvomis įrėminti granitiniai Kauko laiptai, turbūt gražiausia gatvės laiptai pasaulyje. (...) Didžiulė dosni pilko akmens taurė, dažniausiai prilyta, jaučių kaukės apie ją. Aukštyn veda granitiniai gatvės laiptai. Tokia erdvė. Dešinėj Vizbaro kalnas – nuostabios mano vaikystės Alpės. (...) Ten žaibo trenktas ąžuolas, jo gilių karoliai, laukinių vijoklių žiedai – gležnos rausvos taurelės, rasos lašai jose. Ten raugerškių krūmai geltonais nusvirusiais žiedynais, raudonų degančių uogų kekėm rudenį, neapsakomo skanumo rūgščiais lapais, kuriuos mes, karo vaikai, skabydavom kaip Žaliakalnio ožkos“[2].

Pūkelevičiūtės vaikystė prabėgo Žaliakalnyje, Vaičiūnaitė – Gedimino ir Putvinskio gatvės sankirtoje, to paties Vizbaro statytame kampiniame name, ant kurio nėra atminimo lentelės.

Laiptų vietoje iš tikrųjų kadaise buvo upelis ir takas, vedantis į Vileišio aikštėje buvusią carinės tvirtovės bateriją. Į kalną kylanti gatvelė romantišku pavadinimu Liudmilos gatvė Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pervadinta į Kauko alėją.

Aukšti šlaitai iš abiejų „alėjos“ šonų apie 1925 metais buvo nusėti nameliais. Ilgainiui takas virto grioviu, Jono Aisčio-Aleksandravičiaus (kiek kitaip, nei aukščiau cituotų rašytojų) įamžintu 1934 metais: „Yra, žinot, Kaune griovys, Kauko alėja vadinamas, bet dėl ko jis alėja, o ne grioviu vadinamas, man ir po šiai dienai neaišku. Paprasčiausias griovys, kaip prie pikto upeliūkščio: su slankiais ir purvu, su žilvičiais ir pienėmis, su kiečiais ir snaudalėmis (..) Griovio kraštu eina laiptai“[3].

Aukščiausioje šlaito vietoje architektas Feliksas Vizbaras 1925 metais pasistatė savo namą-pilaitę, tapusią savotišku orientyru rajono gyventojams. „Leistis į pakalnę reikia pro Vizbarą“, dukrai rašo Žaliakalnyje, Žemuogių gatvėje apsigyvenusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė[4]. Tuos senuosius laiptus tikriausiai suplanavo Vizbaras – norėjo savo namus patogiau pasiekti. Laiptai buvo statūs, mediniai, kelių maršų. Ir nors sakoma, kad alėjos ir laiptų pavadinimas kilo iš čia tekėjusio Kauko upelio, man vis į galvą ateina mylimo Vaižganto šuns vardas. Vaižgantas buvo geras Vizbarų šeimos draugas, tad dažnai palei Kauko griovį į kalną lipdavo.

Naujus, plačių tašyto granito pakopų laiptus, kaip prieigą prie naujos vandentiekio stoties, 1936 metais suprojektavo Stasys Kudokas. Tuo tarpu, senąjį griovį aprašęs Jonas Aistis-Aleksandravičius gyveno Prancūzijoje, o parvažiavęs atostogoms į Kauną, rado Kauko alėją visiškai pasikeitusią:

„Prieinu tą vietą, kur buvo Kauko griovys. (...) Prieinu ir pats savo akimis netikiu: prie mano akis kilo platūs didingi laiptai, su aikštelėmis, su suolais, su vandens baseinu... Nors reikalo nebuvo ir beveik skubėjau, bet pamažu užlipau iki pat viršaus, ant kiekvienos aikštelės sustodamas, ant kiekvieno suolo atsisėsdamas. Mane sujaudino. Kažkas pralenkė mano vaizduotę, netikėjau, kad iš to griovio buvo galima padaryti tokį stebuklą“[5].

Aleksandravičius pamanė, kad už naujus laiptus reikia dėkoti Kauno miesto valdžiai, ir tikrai nesitikėjo, kad tai jo kartūs žodžiai, pasklidę, galėjo paraginti ją griovį sutvarkyti.

„Pamatau Konrado kavinėje Leibą Chodosą [o Chodosas buvo miesto Tarybos narys], prieinu ir sakau: Pone Chodosai, jūs, Kauno miesto galvos, paklojote mane ant menčių...

Leiba Chodosas taip ims man ir sakys: „Uj, tamsta parašei, aš paskaitei, o kai nuėjau į posėdį ir sakoj, ar mes miesta galvas, ar arklys galvas, ar mes leisim, kad koks ten rašytojis iš mums sena ir garbinga miesta galvas juoktums – jei ten negalima pastatyti alėjas, pastatykim jam laiptai...

Ar taip buvo, ar ne, ar jis taip kalbėjo, ar ne, tai kitas klausimas.

Leiba Chodosas buvo gudrus ir su humoru žmogus. Man visai ne gaila, kad jis „mano laurus” susišlavė, o svarbu, kad laiptai ir po šiai dienai stovi...“[6]

Laiptų viršuje buvo didelis trijų lygių lietaus vandens rezervuaras. Pasakojama apie baseine plaukiojusias auksines žuveles ir augusias vandens lelijas. Vaikai jame leisdavo laivelius. Tarybiniais laikais baseinas buvo perstatytas, o jo viduje 1974 metais atsirado Broniaus Zalenso skulptūra „Poilsis“. Kas dabar laukia daug metų vandens nemačiusios undinėlės? O laiptų apačioje esantis fontanas, sakoma, galėjęs pakilti net iki šešių metrų aukščio.

1954 metais alėja (nežinia kodėl) buvo pervadinta Stasio Šimkaus vardu. Kauko vardas jai buvo grąžintas tik 1994-aisiais.

O ar žinote, kad Kauko alėjos viršuje stovėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui paminėti skirtas akmuo? Aš nežinojau. Akmuo, pastatytas 2000 metais Žaliakalnyje gyvenusio Sąjūdžio Kauno skyriaus nario Leonardo Savicko-Pelėdos, stūksojo žolėje, kažkur už baseino su undinėle, ant jo buvo užrašas: „Lietuvos atgimimas 1990 03 11“. Šalia akmens buvo pasodinti trys ąžuoliukai. Statytojui mirus, akmuo buvo apleistas.

Meskime žvilgsnį į kai kuriuos laiptų šlaituose įsitaisiusius namus. Dauguma jų pastatyti apie 1925 metus, kai vietoje laiptų dar buvo griovys.

Štai iš dešinės 1926 metais statytas dviejų aukštu medinis nuomojamų butų namas (Kauko al. 13). Memorialinė lenta ant jo skelbia, kad 1928-1941 metais čia gyveno Steigiamojo Seimo narys, „Aušros“ berniukų gimnazijos inspektorius Povilas Spuras.

Šalia 1925 metais statytas mūrinis namas (Kauko al. 11) priklausė mokytojui, Pedagoginio muziejaus įkūrėjui Vincui Ruzgui.

Iš kairės matome vieno aukšto medinį namą su aukšta mansarda dvišlaičiu laužytu mansardiniu stogu ir mūriniu priestatu kampe. (Kauko al 14). Jis pastatytas 1928 metais pagal techniko Igno Gostilos projektą ir priklausė Stanislavai Jančevskienei. Priestatas buvo skirtas šeimininkės laikomai krautuvei ir mėsinei.

Toliau iš dešinės, Prūsų gatvės kampe stovi Stepono ir Elžbetos Daugvilų vila (Kauko al. 7). Ji buvo pradėta statyti 1925 metais pagal matininko Antano Šatinsko projektą ir turėjo būti su bokšteliu, bet sudegė dar nebaigta, ir 1927 metais buvo atstatyta, bet jau be bokštelio. Namas medinis, tik jo pagrindinis fasadas tinkuotas. Jį puošia trisienis verandos rizalitas su dekoratyviais baltais piliastrais po baltais apvadais išryškintais langais. Ant verandos įrengtas balkonas su metaline tvorele. Čia iki mirties gyvenusi Elžbieta Daugvilienė išgarsėjo kaip savamokslė dailininkė, kūrusi skulptūras iš mirkytos ir ant drobės siūtos guobos žievės.

Galiausiai, pačiame šlaito krašte matome profesoriaus Ebero Landau namą (Kauko al. 5). Sklypą iš Aleksandro Perkovskio (garsiosios cukrainės Laisvės alėjoje savininko) nusipirko 1923 metais garsus medicinos mokslininkas, profesorius Eberas Landau (1878-1959), atvykęs į Lietuvą Kauno universiteto kvietimu. Jis buvo žydas, kilęs iš Latvijos. Kauno universitete jis iš pradžių skaitė paskaitas rusiškai, bet mažiau nei po dviejų metų – jau lietuviškai.

Didelį medinį namą 1925 metais profesoriui Landau projektavo inžinierius Tyško. Name buvo tik vienas 9 kambarių butas, kuriame gyveno pats profesorius su žmona ir dviem dukterimis. Landau su šeima paliko Kauną 1932 metais ir išvažiavo profesoriauti į Lozanos universitetą Šveicarijoje.

O priešais buvusios Vizbaro pilaitės, deja, jau niekad nebepamatysime. Ar taip neatsitiks ir su pačiais Kauko laiptais?

Projektiniai pinigai (beje, projekto pavadinimas kažkodėl siejamas su gyventojų užimtumu) gauti ir sudaro apie 1,4 milijono eurų. Laiptų rekonstrukcijos projektą rengė Kauno savivaldybės įmonė „Kauno planas“, internetinėje erdvėje iš esmės anoniminis projektas vertinamas nevienareikšmiai. Portale Pilotas.lt Almantas Bružas rašo, jog „projektas labiau primena architektūros studento, nei tarpukario architektūros specifiką gerai išmanančio architekto profesionalų darbą“, o „naujųjų elementų architektūrinio pagrįstumo trūkumas (...) neabejotinai paskatins šios svarbios ir daug kam brangios istorinės erdvės tapatumo praradimą“[7]. O vienas komentatorius nuoširdžiai stebisi: „Niekada nesitikėjau, kad tokio lygio architektūriniai paistalai bus vadinami projektais ir bus pristatomi miestui, kaip džiaugsmo naujienos“. Tačiau esama ir besidžiaugiančių naujomis „verslo ir kultūros“ galimybėmis, esą atsiversiančiomis, kai Kauko alėjos šlaitai pavirs amfiteatru, į kurį plūs buvusio baseino vietoje organizuojamų renginių suvilioti žmonės. Vargu, ar tuo taip pat džiaugsis Kauko alėjos gyventojai, o ir ką darys tie, kas paprasčiausiai norės pasinaudoti laiptais pagal paskirtį – kaip susisiekimo priemonę: lipi sau laiptais į Žaliakalnį su reikalais ir patenki į renginį, nei apeiti, nei atgal grįžti?

Laikas parodys, ar ir mes, kaip kadaise Jonas Aistis, dėkosime Kauno miesto vadovams, ar spėliosime, pasinaudojant (žinoma, paties Aisčio sugalvotais) seno žydo žodžiais, ar jie „miesta galvas, ar arklys galvas“.

---

[1] Birutė Pūkelevičiūtė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. P. 217.

[2] Judita Vaičiūnaitė. Vaikystės veidrody. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 13.

[3] Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991. P. 91.

[4] Čiurlionytė-Zubovienė, Danutė. Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motina. Kaunas: Spindulys, 1996. P. 143.

[5] Ibid. P. 428.

[6] Ibid. P. 428-429.

[7] http://pilotas.lt/2018/03/21/architektura/byrantis-tapatumas-kauko-laiptu-rekonstrukcijos-projektas-seja-abejones/PIlotas.